Šiandien ryte aš tris kartus peržiūrėjau tas neapsakomos žmogiškos vertės nuotraukas iš „kovos su koronavirusu epicentro’’.
Kokia „daktarišką šilumą’’ skleidžia šių žmonių akys, kiek daug jose gerumo ir šilumos. Koks nuovargis ir tos įspaudos gražiuose veiduose nuo nešiojamų kaukių.
Kokie nepakartojami žvilgsniai pilni nuovargio ir spindesio už sugražintą kažkieno sveikatą.
Negalėjau sulaikyti ašarų, neištvėriau neparašęs ir neišakęs komplimentų. Žiūrėjau ne į raukšles „išdygusias’’ po nakties ar įtampos, o į grožio karalienes, tikrąja to žodžio prasme.
Deja, raukšlytės ir nebeišnyks, bet neišnyks iš jus gerbiančių žmonių atminties, jūsų didvyriški darbai.
NEPAKAROJAMO GROŽIO MOTERYS, GARBŪS VYRAI, šiandieną vakare, kai švęsiu namie ŠABĄ, PAKELSIU VYNO TAURĘ UŽ JUS, UŽ JŪSŲ DRĄSĄ, UŽ JŪSŲ RANKAS, KURIOS APKABINA LIGONĮ, UŽ JŪSŲ AKIS IR NUOVARGIO RAUKŠLELES JŪSŲ VEIDUOSE.
Nėra didingesnės profesijos už Gydytojo. Pažįstu labai daug JŪSŲ kolegų. O su prof. Šerpyčiu buvome nominuoti „ŠVENTAS KRISTOFORAS’’, BUVO GARBĖ BŪTI ŠALIA.
O kai bendravau vieną vakarą su chirurgu ponu Jotautu, pritrūko oro kvėpuoti, koks pasiaukojimas, drąsa ir meilė ligoniui.
TELAIMINA JUS DIEVAS IR PADEDA VYRIAUSYBĖ.
PAGARBIAI IR ŠILTAI
Miša Jakobas
