Storosios žarnos vėžys: Santaros klinikose – nuo diagnozės iki gydymo

Kovo 22, 2021

Kovas – storosios žarnos vėžio žinomumo mėnuo. Šios rūšies vėžys – trečia pagal dažnumą onkologinė liga. Pasaulyje kasmet suserga apie milijonas gyventojų. Lietuvoje kasmet užregistruojama apie 1700 naujų šios ligos atvejų, per metus nuo jos miršta daugiau kaip 800 žmonių. Visi kviečiami aktyviai dalyvauti prevencinėje patikros programoje, kurios tikslas – nustatyti ikivėžinius pakitimus ar piktybinį procesą pačioje ankstyviausioje stadijoje, kada gydymas paprastesnis ir rezultatai geri – ankstyvas vėžys išgydomas. „Vis dar turime aktyviai kviesti visus nebūti abejingus ir rūpintis savo sveikata, nes ši programa skirta būtent sveikiems, nieko nejaučiantiems žmonėms – kad laiku būtų rasti menkiausi pakitimai, jie išgydyti, kad ateityje būtų išvengta sunkios ligos“, – sako VUL Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro gydytojas chirurgas prof. Tomas Poškus.

VUL Santaros klinikose sutelktos visos pajėgos storosios žarnos vėžiui nustatyti – yra galimybės diagnozuoti ligą jos pradžioje. Nustačius ligą ji gydoma daugiadalykės komandos, kurią sudaro gydytojai radiologai, gastroenterologai, chirurgai, patologai, onkologai-chemoterapeutai. Ligos diagnostika ir gydymo taktika parenkama komandai sutarus: analizuojama visų atliktų tyrimų informacija – anamnezė, vėžio žymenys, paimtų biopsijų, radiologinių ir endoskopinių tyrimų rezultatai – ir numatomas gydymo planas.

Kviesdami pasitikrinti ir ragindami nenumoti ranka į savo sveikatą, medikai akcentuoja, kad būtinos pacientui procedūros atliekamos moderniais pasaulinio lygio metodais, palankiausiais paciento fizinei ir emocinei sveikatai – dažnai ambulatorinėmis ar dienos stacionaro sąlygomis, mažai invaziniais būdais.

Po operacijų onkologinę diagnozę turėję pacientai turi lankytis pas gydytojus – šeimos gydytojai skiria tyrimus, siunčia konsultuotis pas tretinio lygio specialistus – kad būtų įsitikinta, jog liga išgydyta, o jei yra pakitimų – kad būtų laiku gydoma.

Efektyvi prevencija: kas ir kodėl turi tikrintis?

Pilvo chirurgijos centro gydytojas chirurgas prof. Tomas Poškus sako, kad storosios žarnos vėžio prevencija – neskausminga, tiriamajam nekainuoja, tačiau yra ypač pravarti: „Santaros klinikos inicijavo ir metodiškai vadovauja prevencinei storosios žarnos vėžio patikros programai, kuri pirmiausia yra skirta tiems, kurie nejaučia jokių simptomų, niekuo nesiskundžia, tačiau sulaukė vadinamojo rizikos amžiaus, kai šios rūšies vėžio tikimybė yra didesnė. Programa skirta 50–75 metų žmonėms. Tiriamiesiems atliekamas neskausmingas specialus išmatų tyrimas, ieškant kraujo pėdsakų. Tik nedidelei daliai – apie 8 procentams tiriamųjų – išmatose aptinkama kraujo pėdsakų. Pastariesiems būtina atlikti kolonoskopiją, nes apie 30 procentų tokių pacientų aptinkami nepiktybiniai storosios žarnos navikai (polipai) ir apie 2 procentams – piktybiniai storosios žarnos augliai. Tiek vienus, tiek kitus aptikus profilaktiškai, dažniausiai įmanoma pašalinti mažai invazyvaus gydymo būdu. Tačiau jei žmogus, kad ir kokia amžiaus jis būtų, pajunta bet kokius žarnyno simptomus – sutrinka tuštinimasis, pučia vidurius, atsiranda kraujo, gleivių, krinta svoris – būtina nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją.

Profilaktinės prevencinės programos metu galima ne tik patikrinti, ar nėra storosios žarnos vėžio ar ikivėžinių pakitimų. Per patikrą galima aptiktus darinius pašalinti ir išvengti vėžio ateityje. „Tokia metodika yra efektyvi ir mokslo įrodyta. Svarbiausia, kad žmonės pasitikrintų sulaukę 50 metų amžiaus ir neuždelstų, jei jaučia negalavimų. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šiuo metu prevencinės patikros programa atnaujinama ir gyventojai, sulaukę tikrinamojo amžiaus, gavę laišką su kvietimu pasitikrinti, kartu gaus ir testą, kurį bus galima atlikti namuose“, – sako prof. T. Poškus.

Kolonoskopija: tyrimas ir diagnostikai, ir gydymui

Pacientams, kurie dalyvauja storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje ir jiems nustatomas teigiamas slapto kraujo testas išmatose, būtina atlikti kolonoskopiją, kurios metu apžiūrimas vidinis storosios žarnos paviršius, galima nustatyti ankstyvus pokyčius (polipus), juos pašalinti ir užkirsti kelią storosios žarnos vėžiui išsivystyti. „Kad kolonoskopija būtų efektyvi, ypač svarbu, kad būtų tinkamai pasirengta šiam tyrimui – kad žarnynas tyrimui būtų paruoštas kokybiškai, – sako Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro endoskopuotojas Rolandas Vaicekauskas. – Atlikus kolonoskopiją gali būti nustatytos tokios išvados: nėra patologijos, polipai, navikas, uždegiminė žarnų liga (opinis kolitas ar Krono liga), divertikulai, hemorojus ir kt. Dažniausiai savo darbe mes susiduriame su storosios žarnos polipais. Priklausomai nuo jų endoskopinių požymių apsisprendžiame, koks jų pašalinimo metodas būtų tinkamiausias. Jei polipai nedideli, jie pašalinami su polipektominėmis kilpomis tyrimo metu, jei dideli ir nėra jų piktybiškumo požymių, šalinami endoskopiškai stacionaro sąlygomis sudėtingesniais metodais. Jei polipai labai dideli ir įtariami piktybiškumo požymiai, pasirenkamas chirurginis gydymo metodas. Pacientas turi būti informuotas apie galimas šalutines reakcijas ar komplikacijas, kurios susijusios su kolonoskopija ir jos metu taikomomis intervencijomis.

Pasak gydytojo R. Vaicekausko, kolonoskopija, atliekama šiuolaikine pažangia įranga, leidžia pamatyti labai paviršinius, minimalius storosios žarnos pokyčius, juos pašalinti ir užkirsti kelią storosios žarnos vėžiui vystytis.

Radiologijos reikšmė diagnostikai

Daugiadalykės gydytojų komandos nariai dalyvauja visuose paciento diagnostikos ir gydymo etapuose – tiek ištiriant, gydant, tiek stebint gydymo efektą. Radiologai, būdami komandos dalis, neinvaziniu būdu „apžiūri“ žmogaus organizmo vidų ir turi galimybių pamatyti pirminę ligą, kaip ji išplitus, įvertinti tai ir padėti parinkti optimaliausią gydymo būdą, taktiką, o paskui įvertinti atsaką į gydymą. Tyrimams naudojamų metodikų paletė itin plati – nuo visiems žinomų nesudėtingų rentgeno ir ultragarso tyrimų iki sudėtingų ir brangių metodų.

„Proceso išplitimui įvertinti taikoma kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, pozitronų emisijos tomografija. Retai kada užtenka vieno diagnostinio instrumentinio metodo pirminei ligai ir jos išplitimui nustatyti,“ – aiškina Radiologijos ir branduolinės medicinos centro skyriaus vedėjas gydytojas radiologas Artūras Samuilis. Radiologiniai tyrimo metodai dažnai pasitelkiami atliekant ir diagnostines bei gydomąsias intervencines procedūras. Kontroliuojant vaizdinėmis priemonėmis (ultragarsu, rentgenu, kompiuterine tomografija, magnetinio rezonanso tomografija) atliekamos biopsijos, metastazių abliacijos (metastazių naikinimas įvairiais temperatūriniais režimais) kepenyse, plaučiuose, kituose organuose.

Kaip atliekami storosios žarnos darinių patologiniai tyrimai?

Visi iš paciento organizmo pašalinti audiniai ir organai yra ištiriami Valstybiniame patologijos centre.

„Vien apžiūrint endoskopu, sunku visada užtikrintai pasakyti, ar tai navikas, ar ne navikas, piktybinis ar nepiktybinis, kiek jame pažengęs piktybinis procesas, – sako Valstybinio patologijos centro gydytojas patologas Rokas Stulpinas. – Ištyrę biopsinę medžiagą, patologai pateikia išvadas ir gydymą planuojantys specialistai parenka tinkamiausią gydymo taktiką, kuri bus skirtinga, jei aptinkama ikivėžinė būklė, ankstyvas piktybinis navikas ar toliau pažengę pokyčiai.“

Chirurginės operacijos metu pašalinti dariniai taip pat tiriami Valstybiniame patologijos centre: „Nustatoma tiksli vėžio rūšis, porūšis, jį charakterizuojantys parametrai, netgi genetiniai pažeidimai, identifikuojamos įvairios ląstelėse esančios medžiagos, receptoriai, taip pat nustatoma, ar visas navikas pašalintas ar tik jo dalis. Visa ši informacija svarbi parenkant medikamentus, prognozuoti ir kontroliuoti ligos eigą, – sako patologas R. Stulpinas. – Galime aptikti ir paveldimam vėžiui būdingus požymius ir rekomenduoti onkogenetiko konsultaciją“. „Patologinio ištyrimo trukmė – labai įvairi: kartais pakanka kelių sekundžių, kad atpažintum ligą ar ją atmestum, o kartais tai užtrunka dienų dienas konsultuojantis su kolegomis, atliekant ir kitus tyrimus, kad diagnozė būtų nustatyta“, – apie darbo specifiką pasakoja patologas R. Stulpinas.

Operacinio gydymo ypatumai: kaip žmogus gyvena ir jaučiasi po to?

„Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintame storosios žarnos vėžio diagnostikos ir gydymo apraše, kurį kuriant aktyviai dalyvavome, numatyti privalomi algoritmai įtariant ir jau diagnozavus vėžį, – sako Pilvo chirurgijos centro vadovas akademikas profesorius Kęstutis Strupas. – Chirurgija yra laikoma pagrindiniu piktybinio susirgimo gydymo būdu. Tai yra radikalus gydymo būdas. Pacientams, bijantiems chirurginių operacijų, svarbu pasakyti, kad pastaruoju metu storosios žarnos vėžys operuojamas išskirtinai laparoskopiniu būdu – darinys pašalinamas per mažus pjūvius 85-90 proc. atvejų. Santaros klinikose per metus operuojama 200–300 pacientų, kuriems nustatytas storosios žarnos vėžys“.

Taikomi ir kiti modernūs operacijų metodai. „Pradinių stadijų tiesiosios žarnos vėžį, panaudodami intervencinės endoskopijos priemones, operuojame visai be pjūvio (transrektiniu endomikrochirurginiu būdu), kai operacija atliekama per išangę; sudėtingesniais atvejais taikomas kombinuotas metodas – per išangę ir laparoskopu (transanalinė totalinė mezorektinė ekscizija (TaTME)). Visos šios technologijos naudojamos tam, kad gydoma būtų moderniausiais metodais ir pacientas jaustųsi komfortiškai. Prieš dešimtmetį buvusios atvirosios operacijos pacientus ilgam guldydavo į ligoninę, prireikdavo pooperacinės reabilitacijos, sveikimo procesas užsitęsdavo, – pasakoja prof. K. Strupas. – Po mažai invazinių operacijų pacientai praėjus kelioms valandoms vaikšto, valgo, po pirmo pasituštinimo – antrą-ketvirtą parą – išleidžiami į namus.“

Jei liga būna pažengusi ir chirurginiu būdu visiškai pašalinti galimybių nėra, pacientą gydo radiologai, onkologai chemoterapeutai – siekiama sunaikinti likusias piktybines ląsteles.

Kada pravarti chemoterapija?

Diagnozavus III ar IV stadijos storosios žarnos vėžį, į gydymą įsitraukia onkologai chemoterapeutai. Gali būti skiriama chemoterapija, biologinė taikinių terapija ar imunoterapija. Pasak Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojos onkologės chemoterapeutės Skaistės Tulytės, esant III ligos stadijai, paciento organizme jau galime įtarti mažų židinukų (metastazių) buvimą kituose organuose, dėl to rekomenduojama gydyti keletu chemoterapijos ciklų. Gydymas chemoterapiniais citotoksiniais preparatais užtrunka nuo 3 iki 6 mėnesių. Po šio gydymo paciento sveikata 5 metus periodiškai stebima, atliekami kompiuterinės tomografijos, serologinių vėžio žymenų tyrimai.

IV ligos stadijos pacientams gydyti, kai metastazės aptinkamos tolimuose organuose, dažniausiai plaučiuose, kepenyse, pilvaplėvėje, taikomos sudėtingesnės gydymo schemos – gydymas ilgas, naudojamos medikamentų kombinacijos – citotoksinė chemoterapija (ląsteles žudantys preparatai), ar naujesni preparatai – imunoterapija, biologinė taikinių terapija, kuri veikia vėžinę ląstelę ar ją supančią aplinką – kaip taikinį, apsaugant nepažeistus sveikus organizmo audinius. Šie preparatai turi mažesnį šalutinį poveikį kaulų čiulpams, odai, imuninei sistemai.

„Kadangi gydymas ilgas, stengiamės kuo daugiau pacientų gydyti ambulatoriškai. Ilgalaikę chemoterapiją dabar galima skirti implantavus specialų kateterį ir pacientą gydyti namuose, su portatyviniu chemoterapijos aparatu jis gali eiti net ir į darbą,“ – sako gydytoja onkologė chemoterapeutė S. Tulytė.

VUL Santaros klinikos yra Rytų regiono atrankinės patikros dėl onkologinių ligų programų koordinavimo centras.

Paskutinį kartą redaguota: 2021-03-22
Skubi pagalba kaip mus rasti susisiekti