Lapkričio 1 dienos duomenimis, Santaros klinikose gydomi 104 Covid-19 sergantys pacientai, iš jų Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje – aštuoni.
Turime laisvų vietų II COVID skyriuje, naujai įsteigtame III COVID skyriuje Pediatrijos centre ir Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje.
Santaros klinikose koronavirusinė infekcija diagnozuota 47 medikams, izoliavęsi dėl kontakto su infekuotais žmonėmis – 56 medikai.
Santaros klinikų Infekcinių ligų centras – ta vieta Vilniuje, į kurią skrieja greitosios pagalbos automobiliai, veždami pacientus, kuriems įtariamas koronavirusas. Čia gydomi ir sunkiausia forma sergantieji. Šį ilgąjį savaitgalį jūsų dėmesiui – išskirtinis Infekcinių ligų centro vadovės prof. Ligitos Jančorienės kreipimasis.
Kaip atrodė COVID-19 frontas iki šiandienos
Per pastaruosius devynis mėnesius įsibėgėjusi COVID-19 pandemija neaplenkė net atokiausių pasaulio kampelių, palietė mus kiekvieną, bet didžiausius iššūkius teko atlaikyti medikams ir visiems kitiems žmonės, dirbantiems sveikatos priežiūros srityje. Sąmokslo teorijos, kad infekcija neegzistuoja, baigiasi ties ligoninės, poliklinikos ar slaugos namų slenksčiu, kuomet pamatai infekcijos paveiktus pacientus ir pavargusius nuo besitęsiančios įtampos medikus. Ne vienam medikui teko ir pačiam patirti pandeminio viruso sukeltos ligos požymius, dauguma iš jų su infekcija susidūrė būtent darbe, tačiau nuoskaudų dėl profesinės rizikos iš sirgusiųjų medikų neteko sulaukti, visi suprantam savo darbo specifiką, laikomės visų asmens apsaugos reikalavimų ir atliekam savo pareigas, taip, kaip esam įsipareigoję.
Bėgantys pandeminiai mėnesiai, tirpstančios viltys, kad infekcija tuoj atsitrauks, neabejotinai augsiantis sergamumas rudens ir žiemos mėnesiais, sėja nuovargio, irzlumo, baimės, nepasitenkinimo pojūčius, kuriuos dažnas medikas, dirbantis šio karo „fronto“ linijoje pajunta ir išsako. Pavasarį ne kartą aplankė mintis, kad kol pandemija pasiekė Lietuvą, spėjome pasiruošti tiek fiziškai, tiek morališkai. Baimės tikrai buvo visų širdyse ir mintyse, tačiau lovų stacionare ar reanimacijos skyriuose visiems užteko, nė vienam iš mūsų nereikėjo priimti paties sunkiausio sprendimo – rinktis, kurį pacientą gelbėti, o kuriam padėti jau nebegalėsime.
Kaip tai atrodo šiandien
Šiandien situacija yra žymiai sudėtingesnė, kaip užsikrėtusiųjų skaičius, taip ir įtampa auga tiek visuomenėje, tiek medikų bendruomenėje. Situacija ypač pasikeitė per paskutines savaites, kuomet sprendimai visų lygių administracijų (SAM, Vilniaus miesto savivaldybės, organizuojančių ir atraminių ligonių administracijų) turėjo būti priimti labai greitai. Kai užsipildo visos infekcinių ligų padalinio lovos, skirtos COVID-19 infekcijai gydyti, kai pilnos visos stebėjimo izoliacinės palatos, o ligoninės Priėmimo skyriuje dūstančiam pacientui parą laiko tenka laukti vietos stacionare ir tokių pacientų skaičius auga valandomis, o vietų su deguonies prieiga kituose ligoninės skyriuose yra ribotai, visų mūsų įtampą jau net sunku pamatuoti. Per pastarąsias dienas organizuojančios ligoninės administracijai sprendimus tenko priimti nedelsiant, net ir nujaučiant nepasitenkinimo, priekaištų ar net pykčio proveržį. Suprantama, jog bet koks pokytis – bet kurios specialybės gydytojo, ne infekcinių ligų specialisto įtraukimas, kito ligoninės skyriaus perkvalifikavimas – normaliu laiku prasidėtų nuo diskusijų ir aptarimų, nuo medikų paruošimo, mokymų. Net jei kartais jaučiame, kad pritrūko laiko bendriems susitarimams, mes pasirinkome tokį gyvenimo kelią, kur žmogaus gyvybė, jo sveikata – didžiausia vertybė, už kurią kaunamės net būdami labai pavargę, kartais jausdami nusivylimą, gal net neteisybės jausmą, norą priešintis. Tai suprantama, labai žmogiška. Klaidų buvo ir neabejotinai bus, gal ne visi įvairaus lygio sprendimų priėmėjų sprendimai bus teisingi, vis dažniau gali pritrūkti laiko pokalbiams, diskusijoms, kompromisams rasti. Tačiau dabar mūsų visų pareiga gelbėti žmonių gyvybes.
