Gruodžio
02, 2021
Tokia išsami įvykių chronologija svarbi recipiento operacijos komandai – kada pradėti operaciją, kad nebūtų gaištamas laikas ir atgabenus širdį viskas vyktų be laukimo ar delsimo epizodų. „Tokią darbo tvarką per 15 metų bendro darbo esame ištobulinę iki smulkiausių detalių, – pasakoja širdies chirurgas dr. Aleksejus Zorinas. – Reikia, kad recipientą operuojantys gydytojai, pradėdami darbą, nebūtų pavargę nei fiziškai, nei emociškai“.
Tam ir reikia didelės komandos, kad kiekvienas etapas būtų atliktas itin tiksliai. Komandos patirtis ir susiklausymas leidžia dirbti be jokių klausimų, kada ir ką reikia daryti. Viskas vyksta minučių tikslumu ir donoro širdį atgabenus į operacinę ji iškart persodinama į paciento krūtinę.
„Širdies transplantacijos operacija tame procese nedalyvaujančių žmonių yra galbūt per daug romantizuota. Techniškai tai yra įprasta širdies chirurginė operacija“, – sako dr. A. Zorinas. Tačiau abu chirurgai pripažįsta, kad donoro širdies suplakimo naujoje krūtinėje visada laukia su nerimu ir jauduliu. Šis momentas ypatingas visai komandai, o ypač – širdį iš donoro išėmusiam chirurgui, nes tai yra jo darbo kokybės rodiklis.
Pacientui išaiškinama širdies transplantacijos eiga ir gyvenimas po jos
Širdies nepakankamumu sergantys pacientai, kuriems nėra kito būdo pasveikti ir tik širdies transplantacija galėtų išgelbėti gyvybę, įrašomi į transplantacijos laukiančių recipientų registrą. „Pokalbis su pacientu vyksta labai išsamus ir ilgas, – sako dr. A. Zorinas. – Nes visame pasaulyje yra priimta širdį transplantuoti tik tam, kas žino dovanoto organo vertę, yra pasirengęs saugoti tokią dovaną, atsakingai gydytis ir rūpintis savo sveikata”.
Pasak V. Janušausko, pacientai, kuriuos širdies nepakankamumas vargina ilgesnį laiką, ligos paūmėjimų metu dažniausiai sutinka su visais siūlomais gydymo būdais, o kai savijauta pagerėja, tada širdies transplantacijos baiminasi: „Išgyvenęs ne vieną paūmėjimų epizodą, ligos išvargintas pacientas supranta, kad kito kelio nėra ir pasiryžta sudėtingai operacijai – širdies transplantacijai“.
Dirbtinė širdis – tiltas į transplantaciją
Dirbtinis skilvelis, populiariai vadinamas dirbtine širdimi, implantuojamas tuomet, kai pacientas serga nepagydoma širdies liga ir širdis nebepajėgia atlikti savo funkcijų. „Ji vadinama tiltu į transplantaciją, nes pailgina transplantacijos laukimo laiką maždaug dviem metams ir padeda širdžiai atlikti savo darbą, – sako širdies chirurgas V. Janušauskas. – Transplantacijos laukiančiam pacientui tai yra dar viena sudėtinga operacija, po kurios lieka atviras kelias infekcijai, kuri gali patekti per ertmę, per kurią iš kūno į išorę išeina kabelis, jungiantis dirbtinį skilvelį su baterija“. Širdies chirurgas dr. A. Zorinas paaiškina dirbtinio skilvelio veikimo principą jį palygindamas su buityje naudojama vandens pompa: „Veikimo principas labai panašus – jei žinote, kaip veikia pompa, nesunkiai galite įsivaizduoti, kaip veikia širdies veiklą pavaduojantis aukštų technologijų prietaisas“.
Kitose šalyse, atsižvelgiant į donorinių organų paskirstymo sistemas, taikomos kitos dirbtinių širdžių implantavimo tvarkos. Gydytojas V. Janušauskas pasakoja, kad, tarkime, Amerikoje dirbtinis skilvelis implantuojamas ir kaip „tiltas į sprendimą“ arba kaip „likimo terapija“. Jiems dirbtinis skilvelis implantuojamas ir žmogus gyvena tiek, kiek lemta – jiems širdies transplantacija neplanuojama. Europoje tokia praktika nėra taikoma. Tačiau kartais taip nutinka, kad, tarkime, Vokietijoje skilvelis implantuojamas 65 metų amžiaus. Jis gyvena su dirbtiniu skilveliu, laukia širdies transplantacijos ir 5 metus nėra tinkamo donoro. Kai donoras atsiranda, 70 metų amžiaus pacientui dėl amžiaus ir kitų ligų transplantaciją atlikti jau nebėra galimybių. Šiems pacientams implantuota dirbtinė širdis tampa „likimo terapija“. Vokietijos širdies chirurgai sako, kad „likimo terapijos“ atstovų daugėja, nes dirbtinių skilvelių implantuojama daugiau nei 1000 pacientų, transplantacijų atliekama apie 200. Ispanijoje, kuri yra donorystės lyderė Europoje, dirbtinė širdis implantuojama esant laikinų kontraindikacijų širdies transplantacijai (kad palaikytų širdies veiklą, kol laikinai dėl sveikatos būklės transplantacija negalima). Šioje šalyje paskelbus, kad recipientas yra skubus, donoro širdį per savaitę gauna apie 70 proc. recipientų. „Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą mūsų šalyje dirbtinė širdis (arba dirbtinis skilvelis) gali būti implantuojamas tik kaip tiltas į širdies transplantaciją“, – sako širdies chirurgas V. Janušauskas.
Kodėl širdis naujoje krūtinėje ima plakti?
„Širdis sustabdoma tam, kad ji nenaudotų energinių resursų ir prijungta prie kraujotakos galėtų vėl funkcionuoti, – sako V. Janušauskas. – Širdis neplakdama gyvybinga išlieka tam tikrą laiko tarpą – apie 5 valandas. Per tą laiką ji turi būti persodinta ir per ją paleista kraujotaka.“ Donoro širdis pergabenama ledo pripildytoje talpoje, kurioje ji būna patalpinta visą laiką, kol patenka į operacinę. „Širdis sustabdoma specialiais tirpalais, kuriuose yra didelė kalio koncentracija, – aiškina A. Zorinas. – Persodinus širdį ir paleidus per ją kraujotaką, širdis ima plakti spontaniškai dėl tinkamos kraujo sudėties. Nenaudojamas nei elektrošokas, nei kita aparatūra. Tai paaiškinti galima evoliucijos metu susiformavusia ląstelių savybe atnaujinti veiklą dėl besikeičiančio elektrolitų (kalio ir natrio) balanso ląstelių viduje ir išorėje. Na, dar prie širdies „užvedimo“ naujam darbui prisideda meilė ir gamta“.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro skyriaus vedėjas Vilius Janušauskas pandeminio laikotarpio ypatumu laiko tai, kad įprastai nakties metu vykdavusios širdies transplantacijos dėl papildomai atliekamų testų pacientui nusikėlė į rytą: „Transplantacijos yra priskiriamos neatidėliotinų operacijų grupei, todėl jos vyko ir per pandemiją tuomet, kai atsirasdavo tinkama donoro širdis. Pandemijos pradžioje buvo logistikos sutrikimų, tačiau dabar viskas vyksta įprastai. Šiemet atlikome 5 transplantacijas, džiaugiamės, kad visi pacientai yra gyvi, sveiksta namuose.“
Iki transplantacijos – šimtai skambučių telefonu
Širdies transplantacijos procese dalyvauja didelis būrys medikų. Šį sudėtingą procesą sudaro dvi didelės operacijos: donoro širdies paėmimo ir persodinimo operacijos. Jas atlieka dvi širdies chirurgų komandos. Pasak širdies chirurgo V. Janušausko, abi komandos dirba nuolat tarpusavyje komunikuodamos: „Kai esame informuojami, kad yra širdies donoras, skambučių prireikia begalės – donoro chirurgų brigada informuoja, kada planuoja išvykti, kada išvyko, kada atvyko į donorinę ligoninę, kada pradeda darbą operacinėje, kaip vizualiai atrodo donoro širdis – ar nėra reikšmingų pakitimų. Jei viskas yra gerai, nuo šio momento darbą pradeda recipiento (laukiančiojo transplantacijos) operacija. Ir toliau recipiento komanda nuolat informuojama apie eksplantacijos eigą ir pabaigą“.
Tokia išsami įvykių chronologija svarbi recipiento operacijos komandai – kada pradėti operaciją, kad nebūtų gaištamas laikas ir atgabenus širdį viskas vyktų be laukimo ar delsimo epizodų. „Tokią darbo tvarką per 15 metų bendro darbo esame ištobulinę iki smulkiausių detalių, – pasakoja širdies chirurgas dr. Aleksejus Zorinas. – Reikia, kad recipientą operuojantys gydytojai, pradėdami darbą, nebūtų pavargę nei fiziškai, nei emociškai“.
Tam ir reikia didelės komandos, kad kiekvienas etapas būtų atliktas itin tiksliai. Komandos patirtis ir susiklausymas leidžia dirbti be jokių klausimų, kada ir ką reikia daryti. Viskas vyksta minučių tikslumu ir donoro širdį atgabenus į operacinę ji iškart persodinama į paciento krūtinę.
„Širdies transplantacijos operacija tame procese nedalyvaujančių žmonių yra galbūt per daug romantizuota. Techniškai tai yra įprasta širdies chirurginė operacija“, – sako dr. A. Zorinas. Tačiau abu chirurgai pripažįsta, kad donoro širdies suplakimo naujoje krūtinėje visada laukia su nerimu ir jauduliu. Šis momentas ypatingas visai komandai, o ypač – širdį iš donoro išėmusiam chirurgui, nes tai yra jo darbo kokybės rodiklis.
Pacientui išaiškinama širdies transplantacijos eiga ir gyvenimas po jos
Širdies nepakankamumu sergantys pacientai, kuriems nėra kito būdo pasveikti ir tik širdies transplantacija galėtų išgelbėti gyvybę, įrašomi į transplantacijos laukiančių recipientų registrą. „Pokalbis su pacientu vyksta labai išsamus ir ilgas, – sako dr. A. Zorinas. – Nes visame pasaulyje yra priimta širdį transplantuoti tik tam, kas žino dovanoto organo vertę, yra pasirengęs saugoti tokią dovaną, atsakingai gydytis ir rūpintis savo sveikata”.
Pasak V. Janušausko, pacientai, kuriuos širdies nepakankamumas vargina ilgesnį laiką, ligos paūmėjimų metu dažniausiai sutinka su visais siūlomais gydymo būdais, o kai savijauta pagerėja, tada širdies transplantacijos baiminasi: „Išgyvenęs ne vieną paūmėjimų epizodą, ligos išvargintas pacientas supranta, kad kito kelio nėra ir pasiryžta sudėtingai operacijai – širdies transplantacijai“.
Dirbtinė širdis – tiltas į transplantaciją
Dirbtinis skilvelis, populiariai vadinamas dirbtine širdimi, implantuojamas tuomet, kai pacientas serga nepagydoma širdies liga ir širdis nebepajėgia atlikti savo funkcijų. „Ji vadinama tiltu į transplantaciją, nes pailgina transplantacijos laukimo laiką maždaug dviem metams ir padeda širdžiai atlikti savo darbą, – sako širdies chirurgas V. Janušauskas. – Transplantacijos laukiančiam pacientui tai yra dar viena sudėtinga operacija, po kurios lieka atviras kelias infekcijai, kuri gali patekti per ertmę, per kurią iš kūno į išorę išeina kabelis, jungiantis dirbtinį skilvelį su baterija“. Širdies chirurgas dr. A. Zorinas paaiškina dirbtinio skilvelio veikimo principą jį palygindamas su buityje naudojama vandens pompa: „Veikimo principas labai panašus – jei žinote, kaip veikia pompa, nesunkiai galite įsivaizduoti, kaip veikia širdies veiklą pavaduojantis aukštų technologijų prietaisas“.
Kitose šalyse, atsižvelgiant į donorinių organų paskirstymo sistemas, taikomos kitos dirbtinių širdžių implantavimo tvarkos. Gydytojas V. Janušauskas pasakoja, kad, tarkime, Amerikoje dirbtinis skilvelis implantuojamas ir kaip „tiltas į sprendimą“ arba kaip „likimo terapija“. Jiems dirbtinis skilvelis implantuojamas ir žmogus gyvena tiek, kiek lemta – jiems širdies transplantacija neplanuojama. Europoje tokia praktika nėra taikoma. Tačiau kartais taip nutinka, kad, tarkime, Vokietijoje skilvelis implantuojamas 65 metų amžiaus. Jis gyvena su dirbtiniu skilveliu, laukia širdies transplantacijos ir 5 metus nėra tinkamo donoro. Kai donoras atsiranda, 70 metų amžiaus pacientui dėl amžiaus ir kitų ligų transplantaciją atlikti jau nebėra galimybių. Šiems pacientams implantuota dirbtinė širdis tampa „likimo terapija“. Vokietijos širdies chirurgai sako, kad „likimo terapijos“ atstovų daugėja, nes dirbtinių skilvelių implantuojama daugiau nei 1000 pacientų, transplantacijų atliekama apie 200. Ispanijoje, kuri yra donorystės lyderė Europoje, dirbtinė širdis implantuojama esant laikinų kontraindikacijų širdies transplantacijai (kad palaikytų širdies veiklą, kol laikinai dėl sveikatos būklės transplantacija negalima). Šioje šalyje paskelbus, kad recipientas yra skubus, donoro širdį per savaitę gauna apie 70 proc. recipientų. „Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą mūsų šalyje dirbtinė širdis (arba dirbtinis skilvelis) gali būti implantuojamas tik kaip tiltas į širdies transplantaciją“, – sako širdies chirurgas V. Janušauskas.
Kodėl širdis naujoje krūtinėje ima plakti?
„Širdis sustabdoma tam, kad ji nenaudotų energinių resursų ir prijungta prie kraujotakos galėtų vėl funkcionuoti, – sako V. Janušauskas. – Širdis neplakdama gyvybinga išlieka tam tikrą laiko tarpą – apie 5 valandas. Per tą laiką ji turi būti persodinta ir per ją paleista kraujotaka.“ Donoro širdis pergabenama ledo pripildytoje talpoje, kurioje ji būna patalpinta visą laiką, kol patenka į operacinę. „Širdis sustabdoma specialiais tirpalais, kuriuose yra didelė kalio koncentracija, – aiškina A. Zorinas. – Persodinus širdį ir paleidus per ją kraujotaką, širdis ima plakti spontaniškai dėl tinkamos kraujo sudėties. Nenaudojamas nei elektrošokas, nei kita aparatūra. Tai paaiškinti galima evoliucijos metu susiformavusia ląstelių savybe atnaujinti veiklą dėl besikeičiančio elektrolitų (kalio ir natrio) balanso ląstelių viduje ir išorėje. Na, dar prie širdies „užvedimo“ naujam darbui prisideda meilė ir gamta“.
Širdies chirurgai, kalbėdami apie širdies transplantaciją, vienbalsiai tvirtina, kad vienas iš labiausiai jaudinančių momentų yra vėl pradedanti plakti persodinta širdis.
Iš viso Santaros klinikose jau atlikta 151 širdies persodinimo operacija.
Pokalbis su Santaros klinikų širdies chirurgais Viliumi Janušausku ir Aleksejumi Zorinu:
https://www.youtube.com/watch?v=N4TXt_5Bs6U
Susijusi informacija:
Pokalbis su širdies chirurgais prof. V. Sirvydžiu, prof. A. Laucevičiumi ir prof. K. Ručinsku, skirtas širdies transplantacijų pradininko prof. A. Marcinkevičiaus 100-mečiui paminėti:
https://www.youtube.com/watch?v=KMYioMAonMg
Archyvinės nuotraukos iš Santaros klinikose vykusios širdies transplantacijos: prof. K. Ručinskas neša donoro širdį konteineryje; prof. V. Sirvydis rankose laiko donoro širdį, prof. K. Ručinskas širdies operacijos metu su V. Janušausku, Vilius Janušauskas operacijos metu ir po operacijos.
Paskutinį kartą redaguota: 2021-12-02
