Akademikas prof. Kęstutis Strupas: nuo geriausių atsiliekame tik savo atlyginimais

VUL Santaros klinikų generalinis direktorius akademikas prof. Kęstutis Strupas

Prieš dvejus metus, 2013-ųjų lapkričio 19-ąją, Vilniau universiteto ligoninės Santaros klinikoms pradėjo vadovauti akademikas prof. Kęstutis Strupas. Kartu su ligoninės kolektyvu statybas ir struktūrinę pertvarką išgyvenęs vadovas kolegoms dėkoja už kantrybę, o savo ir ligoninės skauduliu vadina nuo 2008-ųjų nedidėjančius medikų atlyginimus.

Šiandien sukanka lygiai dveji metai, kaip tapote Santaros klinikų vadovu. Ar labai pasikeitė Jūsų gyvenimas, pradėjus vadovauti šiai didelei įstaigai?

Atsakysiu labai trumpai: taip, pasikeitė. Jei detalizuočiau, tai labai užtruktų.

Didžiausi Jūsų inicijuoti projektai ligoninėje buvo struktūrinė pertvarka ir administracijos reforma. Kaip Jums sekasi?

Pradžioje buvo šiek tiek baisu – taip nutinka, kai eini į nežinią. Ligoninės vadovybė nebijojo, nes žinojo, ko nori. Tačiau visas ligoninės kolektyvas išgyveno nežinią. Administracinė reforma pirmiausiai palietė pačią administraciją, vėliau – gydytojus, o dar vėliau atėjo laikas slaugytojams. Administracijos struktūrinės pertvarkos etapas jau baigtas, ir apie 80 procentų gydytojų jau yra pasirašę naujas darbo sutartis – jos atitinka visus naujus teisinius įstatyminius aktus bei naują darbo užmokesčio tvarką. Tą patį padarė ir apie 30 procentų slaugytojų. Siekiame jautriai įsiklausyti į visus slaugytojų pageidavimus ir poreikius. Turime įvertinti, kad mums pradėjus vykdyti restruktūrizaciją Vyriausybė pradėjo vykdyti savo įsipareigojimus, didindama minimalų darbo užmokestį. Pamažu, tačiau nesustodami judame pirmyn.

Ar jaučiate pozityvius pokyčius, kuriuos lemia tai, ką jau esate šioje srityje nuveikę?

Manau, kad šiuos pokyčius turėtų vertinti kiti. Mano uždavinys buvo išsikelti strategines kryptis ir jas įgyvendinti. Įvertinęs numatytą planą ir tempus, savo atliktais darbais esu patenkintas. Man regis, efektyviau dirba ligoninės administracija, pagerėjo elektroninė dokumentų vadyba – tai buvo vienas iš mano strateginių uždavinių, siekiant, kad visi dokumentai, įskaitant prašymus ir atsiliepimus, cirkuliuotų greičiau ir nė vienas jų nepasimestų. Tą mums pavyko įgyvendinti, o mūsų Informacinių technologijų centras tikrai pasistengė.

Kas iš laikotarpio laimėjimų Jus labiausiai džiugina bei labiausiai įkvepia žengti į priekį?

Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad mums pavyko ligoninėje užbaigti visus didžiausius projektus. Tai yra Priėmimo-skubios pagalbos ir Ambulatorinės reabilitacijos skyrių atnaujinimas, bioinkubatoriaus ir onkologijos padalinio plėtros projektas. Per šiuos du metus ligoninė buvo virtusi statybos aikštele. Ir aš nuoširdžiai esu dėkingas visam įstaigos kolektyvui, kad visą šį sunkų laiką iškentėjome kartu – tylėdami, tikėdami, kad bus geriau. Dabar matome, kad jau yra gerai, tad užbaigę vienus projektus, pradėsime kitus.

Kas yra didžiausias Jūsų galvos ar širdies skausmas dabar bei žvelgiant į ateitį?

Galvos skausmų nepatiriu, o širdies skaudulių turiu. Suprantu, kad viskas, kas vyksta ligoninėje, juda geru tempu ir mes susitvarkome. Tačiau, žvelgiant plačiau, man, kaip chirurgui, atrodo, kad viskas vyksta per lėtai.

Priminėte, kad esate chirurgas, ir dėl šios priežasties mums teko planuotą pokalbį su Jumis atidėti vėlesniam laikui – išskubėjote į operaciją. Kaip sekasi suderinti šias dvi sudėtingas veiklas – nepamesti chirurgo praktikos bei nešti sunkią įstaigos administratoriaus naštą?

Teisingai, nešu sunkią administratoriaus naštą. Bet pavargęs ją nešti nueinu pailsėti į operacinę. Šiek tiek pailsiu, o tada vėl grįžtu nešti.

Manau, medikai supras šį subtilų gydytojo humorą…

Tikiuosi, turėtų suprasti.

O kas yra Jūsų šviesos šaltinis ateityje?

Tai, žinoma, šiek tiek filosofinis klausimas. Manau, kad kiekvieną kolektyvo vadovą turėtų džiuginti, kad kolektyvas susiklausęs, sunkumus iškentėjęs. Labai norėčiau, kad ne tik mūsų įstaigos darbuotojai, bet ir visi sveikatos apsaugos sistemos darbuotojai pajustų, kad ir šalies Vyriausybė, o taip pat ir Seimas, vertina mūsų darbą, bei kad pastarieji atkreiptų dėmesį, jog nuo 2008 metų sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų atlyginimai nedidėja. Man tai yra didžiausias skaudulys, kadangi matau daug pasišventusių jaunų, gabių darbuotojų, norinčių ir galinčių dirbti tėvynei bei pasiruošusių čia likti.

Vis dėlto, deja, gyvenimo sąlygos yra tokios, kad galintys ir norintys uždirbti jauni žmonės Lietuvoje to pasiekti negali. Dėl šios aplinkybės aš, kiek tik pajėgiu, „lobuoju“ Sveikatos apsaugos ministerijoje, Vyriausybėje ir kitur, kad būtų atkreiptas dėmesys. Šis lobizmas kol kas vis dar yra tylus ir draugiškas. Tačiau manau, kad tiek sveikatos apsaugos darbuotojai, tiek ir ligoninės darbuotojai taip ilgai kentėti negali – yra ribos. Dėl to labai tikiu, kad dėmesys bus atkreiptas. Juolab, kad turime vieną džiuginantį dalyką: visi tie, kurie išvyksta dirbti ir gyventi į užsienį, vadinamieji emigrantai, patyrę sveikatos apsaugos specifiką kitose šalyse, vis dėlto grįžta gydytis į tėvynę. Vadinasi, mūsų sveikatos apsaugos sistemos lygis yra geras, o medikai paslaugas atlieka gerai.

Šiuo metu didžiuojamės, kad už turimus pinigus mes išlaikome gerą kokybę. Tačiau lyginant su Europos Sąjungos standartais, pinigus mes naudojame ypač taupiai. Džiaugdamiesi aukštos kvalifikacijos paslaugomis, deja, skriaudžiame tuos, kurie tas paslaugas teikia – gydytojus ir slaugytojus. Kaip ligoninės vadovas vertinu tai skaudama širdimi ir labai norėčiau, kad puikias paslaugas teikiantys medikai deramai, garbingai jaustųsi. Kad jie jaustųsi vertinami už tai, jog atiduoda save ligoniui.

Ar turite ligoninėje kokių nors vidinių motyvavimo priemonių darbuotojams?

Šių priemonių intensyviai ieškome, po truputį surandame. Bet tai, ką surandame, mano manymu, yra per mažai. Ligoninė savo vidinius rezervus jau yra išstudijavusi. Ir norint palaikyti tą universitetinės ligoninės lygmenį, kurį turime, mums tikrai trūksta rezervų mūsų šviesuliams skatinti. Teoriškai mes turime tik vieną kelią – skatinti medikus medicinos technologijų pažangos sąskaita. Tačiau medicinoje technologijos yra labai svarbios.

Daugelis gydytojų ir net ligoninėje besilankančių pasaulio medikų puikiai žino, kad ligoninė savo technologijomis beveik visose srityse neatsilieka nuo moderniausių pasaulio universitetinių įstaigų…

Iš tiesų mes atsiliekame tik vienoje srityje. Kad gydytojai ir slaugytojai šį lygį palaiko savo užmokesčio sąskaita. Galbūt kai kam pasirodys, kad kalbu per drąsiai, tačiau turime apie tai pradėti kalbėti garsiau. Na, o visam ligoninės kolektyvui šiomis sudėtingomis aplinkybėmis norėčiau palinkėti, kad ir toliau dirbtų atsakingai ir sąžiningai, kaip ir priklauso kiekvienam medicinos darbuotojui, bei nenustoti tikėti, kad tas šviesus rytojus išauš. Aš pats asmeniškai tikiu, kad būsime išgirsti ir kad galėsime dirbti savo darbą, galėdami tiesiai, atvirai žiūrėti ligoniams į akis, ir kad iš jų girdėsime nuoširdų „ačiū“. O mes galėsime nuoširdų „ačiū“ pasakyti savo Seimui ir Vyriausybei, kad deramai įvertina mus ir mūsų darbą. To norėčiau palinkėti tiek savo kolektyvui, tiek sau pačiam.

http://www.santaroszinios.lt/blog/ligonines-vadovas-nuo-geriausiu-atsiliekame-tik-savo-atlyginimais/